kaires_puses_index
 
 
  

 

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 





Prisijungimas gyventojams
Prisijungimas

Prisijungimas Gyventojams

Kalėdinė gerumo akcija „Gera padėti vienišam artimui“

Artėjant žiemos šventėms, kaip ir praėjusiais metais, Vilniaus pasienio rinktinė kartu su bendruomenėmis, Mickūnų bei Antakalnio gimnazijų Jaunojo pasieniečio būreliais organizavo gerumo akciją Šalčininkų ir Vilniaus rajone, kuri privertė susimąstyti ir suvirpino kiekvieno dalyvavusiojo širdį.


Paprastai laukiant Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų mūsų dėmesį patraukia blizgučiai, suvenyrai ir girliandos, kuriomis ketiname papuošti namus. Ieškome prabangių dovanų, kurias ketiname padėti po egle ir įvairų renginių, į kuriuos planuojame keliauti. Kuriame „pompastišką“ švenčių nuotaiką, ieškome to, kas mus džiugintų, viską vertiname pinigais, dažnai pamiršę kas yra tikrosios vertybės…

Vieni kitiems linkime sveikatos ir laimės, bet turbūt nesusimąstome, kas tai yra arba tiesiog nevertiname. Dažnai būname nepatenkinti, skundžiamės, greitai supykstame, per mažai atliekame gerų darbų, per mažai duodame kitiems ir dėl to galimai jaučiamės labai nelaimingi.

Sunku surasti žodžius, kuriais apibūdintumėme jausmą, kurį juto gerumo akcijos dalyviai. Pagrindinis akcijos tikslas – aplankyti vienišus žmones, parodyti, kad jie mums rūpi, pakelti jiems nuotaiką ir nuvežti Kalėdinių vaišių šventiniam stalui bei netikėtų dovanų. Daugumai iš aplankytų žmonių didžiausia dovana – bendravimas.

Vilniaus pasienio rinktinė skyrė transportą gerumo akcijai įgyvendinti. Pirmąją dieną bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė kartu su Mickūnų gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio vadove Rima Zmitrovičiene, Jaunojo pasieniečio būrelio nariais savanoriais vyko į Šalčininkus, kitą – į Vilniaus rajoną. Pažymėtina, kad gerumo akcija Šalčininkuose vykdoma jau antrus metus iš eilės. Šįkart pasieniečiai ir jaunieji pasieniečiai aukojo pinigėlius ir pirko skanėstus vienišiems žmonėms. Bendruomenės taip pat prisidėjo, kas kuo galėjo.

Pagirtina, kad Šalčininkėlių Šv. Jurgio parapijos „Caritas“ vaikų dienos centro „Šalčiukai“ vadovė Eugenija Morozova jau laukė parūpinusi likimo nuskriaustiems žmonėms po krepšį lauktuvių šventiniam stalui, o Šalčininkų seniūnijos seniūnas Gžegož Jurgo sugebėjo ištrūkti iš darbų sūkurio ir drauge aplankyti senolius. Šalčininkų seniūnijos socialinė darbuotoja Helena Kliacevič su ašaromis akyse vieną po kitos pasakojo vienišų žmonių tragiškas gyvenimo istorijas.

Bendruomenės pareigūnė J. Kuncaitienė džiaugiasi, kad pasieniečiai stengiasi prisidėti prie jaunimo pilietiškumo ugdymo. Norėtųsi, kad šie jaunuoliai suprastų, jog, pavyzdžiui, pradingęs internetas nėra didžiausia problema pasaulyje. „Labai svarbu jau nuo mažų dienų suprasti, kas yra iš tikrųjų gerumas“ - tikino socialinė darbuotoja Halina Kliacevič.

Akcijos metu aplankyti tikrai vargingai gyvenantys žmonės. Socialinė darbuotoja teigė, jog stengiamasi parodyti gerąją pusę – kaip nepasiturintys žmonės sugeba gyventi gražiai ir tvarkingai džiaugdamiesi tuo, ką turi, nevartoti alkoholio ar kitų svaigalų, nerūkyti, suremontuoti, apšiltinti namus ir tvarkingai auginti vaikus.

Po emociškai sunkios dienos visi buvome pakviesti į Vaikų dienos centrą pietų ir skanios arbatos. Po ilgos dienos atrodė kąsnis strigo gerklėje, lyg valgytume svetimą maistą. Ponia Eugenija papasakojo dar daug gyvenimiškų istorijų ne tik apie vienišus senolius, bet ir vargiai gyvenančius vaikus. Galvojome apie tai, kaip gražiais darbeliais kiekvienas iš mūsų galėtų šiems žmonėms padėti.

Buvo gera žinoti, kad Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Jaunojo pasieniečio būrelio vaikų širdis suvirpino matytos ir išgirstos istorijos. Jie sakė štai ką:

Andžej: „Tokia išvyka patiko, aš pamačiau kaip gyvena žmonės, kurie niekada nematė šviesos šiame pasaulyje, kai kurie suparalyžiuoti, sunkiai juda, bet vis tiek džiaugiasi gyvenimu. Sunku palyginti su mumis, kai mes, būdami sveiki, jaudinamės dėl kokio nors menkniekio ir dėl visko greit užsigaunam. O šie žmonės atrodo viskuo patenkinti, ant nieko ir dėl nieko nepyksta, nieko nekaltina. Tiesiog džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. Manau iš tokių žmonių reikia imti pavyzdį ir mokytis, kaip reikėtų gyventi“.

David: „Aplankęs šiuos senolius buvai labai nustebęs, kaip jie gali būti laimingi gyvendami tokiomis prastomis sąlygomis, visiškai vieniši, ligoti, kartais net neturintys ką valgyti ar negalintys vaikščioti. Ir jie laimingi. Jie džiaugiasi tokiais dalykais, kurių mes net nepastebime ir skundžiamės, kad mūsų gyvenime viskas blogai, „depresuojam“ dėl įvairių savo pačių susigalvotų smulkmenų. Pasirodo, mes nežinom, ką reiškia, kai žmogui tikrai blogai. Šie žmonės pasirodė turintys didelę širdį, jie rodo pavyzdį, kad ir kaip bebūtų žmogui blogai, negalima pasiduoti ir būtina tikėti savimi. Daugiau gyvenime tokių gerų žmonių, tai ir pasaulis gražesnis atrodytų“.

Devid: „Trumpai tariant mane nustebino, kad tokiomis gyvenimo sąlygomis, kurias mes pamatėm, galima būti laimingu žmogumi. Iki šiol negaliu patikėti“.

Emilis. „Tikėjausi blogesnio, esu matęs visko, bet iš tikrųjų šių vienišų ligotų žmonių gaila. Bet jie šaunuoliai, kad nepasiduoda ir gyvena toliau. Dar ir su šypsena“.

Evelina: „Nesitikėjau iš šios kelionės tokių įspūdžių, emocijų. Mano manymu turėtų būti daugiau tokių akcijų tam, kad vaikai, paaugliai suprastų-gyvenimas nėra toks tobulas, kaip jie mano, gyvenimas nesisuka vien aplink virtualią realybę ir socialinius tinklus, yra ir kitų, daug rimtesnių problemų. Mane labiausiai sugraudino, kai atvažiavome į aklo žmogaus namus. Jam jau 67-eri metai ir jis nejautė meilės jausmo - to, kurio siekia kiekvienas žmogus, bet vis tiek sako, jog yra laimingas. Neįtikėtina“.

Edvinas: „Labai nudžiugino, jog aklas senelis jaučiasi laimingas. Nusivyliau, kai sužinojau, jog žmogus mato tik tamsą visą gyvenimą, neįsivaizduoja net kaip atrodo tikras pasaulis. Nė nenutuokiu, kaip galima jaustis matant tik tamsą. Norėtųsi padovanoti jam nors akimirką šviesos ir pasaulio spalvų. Gaila, tai neįmanoma. Nesitikėjau, kad šiais laikais yra tokių žmonių, kurie galvoja ne tik apie save. Socialinių darbuotojų darbas labai sunkus“.

Karolis: „Šie žmonės parodė, kad reikia mokytis džiaugtis kiekviena smulkmena savo gyvenime, nes bet kada gali viską prarasti ir tiesiog nespėsi to padaryti. Gyvenimas nėra amžinas“.

Gabriela: „Neįsivaizdavau, jog kai kurie žmonės taip gyvena. Supratau, kad reikia branginti tai, ką turi. Norėčiau padėti. Sugraudino istorija, kur močiutė palaidojo visus vaikus ir vyrą. Moteris gyvena visiškai viena, bijodama, jog, kad neišmestų iš buto, kuris priklauso ne jai vienai ir kad į senolių namus gali nepriimti dėl per mažos pensijos“.

Arnold: „Gaila šių žmonių, bet jie nepasiduoda ir tiki savimi. Mums tai neįtikėtina“.

Šalčininkuose tokio pobūdžio akcija vyko jau antrus metus iš eilės. Tikimės, kad renginys taps tradiciniu, o norinčiųjų padėti bei pasidalinti gerumu tik daugės. Gražiausios šventės tos, kurių metu dalinamos ne brangios dovanos, o tiesiog gerumas.

Kitą dieną bendruomenės pareigūnė Jolita Kuncaitienė su Vilniaus pasienio rinktinės ir Antakalnio gimnazijos Jaunojo pasieniečio būrelio vaikais savanoriais išvyko į Vilniaus rajoną.

Tąkart pasieniečiai ir jaunieji pasieniečiai taip pat aukojo pinigėlius ir pirko skanėstus vienišiems žmonėms. Bendruomenės taip pat prisidėjo kuo galėjo.

Socialinių paslaugų centro atstovė Irena Maciulevičiūtė, Kalvelių seniūnijos socialinė darbuotoja Marija Antonovič bei Bezdonių seniūnijos socialinė darbuotoja Aliona Podleckaja vienišoms šeimoms dalino natūralios vilnos patalus: pagalves ir antklodes. Vilniaus rajono „Caritas“ savanorė Jadvyga ir Sužionių seniūnijos socialinė darbuotoja Alina Matačinienė jau buvo parūpinusios likimo nuskriaustiems žmonėms po krepšį lauktuvių šventiniam stalui. Taigi, vykstant socialinės darbuotojos vieną po kitos pasakojo vienišų žmonių sunkias gyvenimo istorijas.

Vieni jų gyvena visiškai vieniši, palaidoję tėvus, seseris ar brolius, antrąsias puses ir vaikus, kiti jų niekada neturėjo ar net nepažinojo. Treti gyvenę ypač sunkiai ir savo rankomis užsidirbę tai, ką turi be niekieno pagalbos kasdien meldžiasi ir gyvena tik su Dievu.

Vilniaus Antakalnio gimnazijos ir Vilniaus pasienio rinktinės Jaunojo pasieniečio būrelio vaikai buvo sujaudinti ir dalinosi įspūdžiais:

Lukas: „Būrelį lankau jau antrus metus. Ši veikla buvo kitokia, nei visuomet. Buvo labai įdomu, bet sunku apibūdinti ką jaučiau. Labai džiaugiuosi, kad sudalyvavau tokioje akcijoje, dabar lengviau suprasti, kas yra laimė ir kas iš tikrųjų tikra nelaimė. Kad dažnai dalykai, į kuriuos mes reaguojame ir, kuriuos sureikšminame yra nieko verti lyginant su tuo, ką matėme. Ypač nustebino senolio, kuris vasarą palaidojo žmoną ir liko visai vienas, o vaikų niekada neturėjo, kasdienybė ir buitis. Sunku suvokti, kaip tam žmogui vieniša, liūdna ir sunku. Vyras rodė kambarį, į kurį po žmonos mirties nebeužeina, tik prisimena, kad dviese buvo  daug smagiau. Ta tamsa namuose, ilgam, paliko gana slogią nuotaiką. Tai mes užsukome tik trumpam, o šis vyras taip nuolat gyvena“.

Aleksandras: „Man labai gaila šių senelių. Aš norėčiau, kad pas juos viskas būtų gerai, bet prisidėjom tuo, kuo galėjom, aplankėm, pavaišinom, nors tiek. Įstrigo istorija apie neįgalią, beveik nevaikštančią močiutę, kurią saugojo šunelis, vis glaudėsi ir žiūrėjo jai į akis, o ant mūsų urzgė. Moteris sako, jog vieną kartą ją išvežė į ligoninę ir šuo liko vienas. Gulėjo visą laiką nejudėdamas, nieko neėdė ir laukė šeimininkės. Po to karto atsirado baimė, kad šeimininkės vėl kas nors neišvežtų ir jis neliktų vienas“.

Ernestas: „Labai nudžiugino tai, jog žmonės gyvendami skurde, visiškai vieniši, jokiu būdu nepasiduoda, džiaugiasi, jog atsibudus nieko neskauda ir vien dėl to jau yra laimingi. Neįtikėtina močiutės ligoninėje istorija. Ji buvo tiek laiminga mus pamačiusi, kad nuolat šypsojosi ir dėkojo,kad aplankėme“.

Deividas: „Šiek tiek nustebino tai, kad seneliai neturi giminių, beveik niekas jais nesirūpina, bet jie vis tiek kažkaip moka būti laimingais. Šiuolaikiniai žmonės net ir turėdami viską būna nuolat nelaimingi, o senoliai nieko neturėdami būna laimingesni nei mes. Ligoninėje aplankėme dvi moteris. Antroji juokavo ir klausinėjo, kodėl mes kreipiamės į ją „močiute“, juk ji jauna ir graži. Sako, širdis nesensta. Ši moteris visą gyvenimą gyveno pasienio teritorijoje, todėl ypač dėkojo pasieniečiams už tai, kad juos mato šalia ir jaučiasi saugesnė, linkėjo jiems nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis, kai kas nors baugins ar šantažuos, likti sąžiningais. Išeinant dėkodama, kad aplankėme, ji padeklamavo savo kurtą eilėraštį“.

Karolis: „Buvo įdomu sužinoti tai, kad skurdžiai gyvenantys žmonės teigia, kad jiems nieko netrūksta ir jie yra laimingi. Jie vertina kitokius dalykus nei mes. Ir tai yra labai gražu. Buvo sunku žiūrėti į močiutę, kuri prašė jos nefotografuoti dėl ligos iškreipto veido ir viso kūno. Kažkokia sąnarių liga sukelianti didžiulius skausmus, kankino tą moterį. Paklausta kaip save guodžia kai vaistai nepadeda, moteris sakė apsižiūri ar niekas kieme arti nevaikšto, kad neišgąsdintų labai ir tiesiog rėkia… nes labai sunku kęsti. O kai skausmas sumažėja mėgina pati sau dainuoti, žiūri pro langą ir laukia kol ką nors ten išvys. Taip ir gyvena. Spaudė širdį klausant ir trūko žodžių. Tokiam žmogui didžiausias džiaugsmas, kai nieko neskauda“.

Edgaras: „Man patiko, jog žmonės buvo optimistiški, gyvendami vieni jokiose situacijose nepasiduoda bei tiki, jog kita diena bus geresnė. Nors močiutė, kurią aplankėme buvo liūdna, sakė stebuklų vis tiek tikisi, gal geresnės sveikatos, ar svečių, nes jaučiasi labai vieniša. Mums ruošiantis išeiti, pamatėme prie durų katiną, o moteris nušvito, kad štai ir aplankė stebuklas. Katinas senas ir buvo pradingęs, ji maniusi, kad jis jau nebegrįš arba, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau štai Kalėdoms sugrįžo… Ji buvo tokia laiminga, kad lieka ne viena“.

Laura: „Didelį įspūdį paliko žmonės, kurie gyvena vieniši daug metų ir džiaugiasi gyvenimu. Jie supranta, kad tikra laimė yra gera sveikata. Gaila buvo moters, kuri visą gyvenimą gyveno visiškai viena. Taip pat labai įstrigo vienos, senyvo amžiaus, labai ligotos moters žodžiai „kam Jūs lankot ir kaip čia prisimenat senelius? Juk jie seni ir niekam nereikalingi”. Ji smarkiai susikūprinusi ir sulinkusi dėl stuburo ir sąnarių ligos, dantų neturi, plokštelė tokia sena ir visai nesilaiko, bet močiutė tokia šviesi ir miela… Klausė mūsų vardų, sakė melsis už mus, kad mums netektų išgyventi to, ką teko jai. Labai džiaugėsi, kad aplankėm, sakė vaišių čia atvežėm metams. Susigraudinau.  Šita akcija leido dar labiau suprasti, kad mes, jauni žmonės nevertiname to, ką turime. Gyvename šiltuose namuose, turim vandens kiek norim, valgom ką norim, miegam ant naujausių lovų ir mums vis tiek yra viskas blogai. O šie žmonės, kurie neturi beveik nieko, yra laimingi. Jie džiaugiasi, kad išvis yra gyvi. Tai privertė susimąstyti ir apgalvoti, kas yra tikrosios vertybės“.

Gina: „Nesu net susimąsčiusi, jog žmonės gali gyventi taip blogai ir vargingai. Pati kasdien namuose matau gėrį, jaučiu rūpestį, šilumą, meilę, turiu tai, apie ką šie žmonės negali net pasvajoti. Tokios akimirkos privertė susimąstyti, dėl ko iš tiesų gyvename. Labai džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie šio mažyčio gero darbo ar nudžiuginti ne vieną, visų pamirštą senolį. Manau, tokiomis gerumo akcijomis reikia plėsti gėrį, kad pasaulis būtų bent kiek geresnis. Sunku buvo patikėti, kaip vieniša moteris džiaugėsi net nepažįstamais žmonėmis ir norėjo apkabinti. Moteris sako, kad pinigų jai nereikia, visą gyvenimą dėl jų dirbo, o štai senatvėje dėl to jos vos nenunuodijo. Laimę teikia bendravimas, o ne pinigai. Ši močiutė visiems paliko labai pozityvų įspūdį.“

Vieni su džiaugsmu priėmė svečius ir dalinosi savo gyvenimo patirtimi, mielai fotografavosi ir siūlė arbatos, kiti gėdijosi skurdo ir savęs, vengė žiūrėti į akis, žiūrėjo į žemę… atsisakė fotografuotis, tačiau visi džiaugėsi, kad buvo netikėtai aplankyti ir stebėjosi, kad kažkam dar rūpi vienišų senolių jausmai ir gyvenimas. Buvo žmonių, kuriuos norėjosi tiesiog apkabinti ir nepaleisti, tokie šviesūs ir šilti… pilni gerumo, užuojautos, meilės ir tikėjimo. Socialiniai darbuotojai vienbalsiai teigė, jog aplankėme tik mažytę dalį nuskriaustų likimo žmonių, deja, jų yra gerokai daugiau…

Dėkojame visiems dalyvavusiems šioje gerumo akcijoje ir skyrusiems savo laiką bei paaukojusiems pinigėlių vaišėms. Tokie apsilankymai šių žmonių namuose gerokai praskaidrina jų kasdienybę ir buitį. Buvo tikrai gera padėti vienišiems senoliams, mokytis iš jų ir žinoti, kad prie jų kuklios laimės galėjome prisidėti ir mes. Linkėtume visiems vertinti šalia esančius ir mus mylinčius žmones ir ta meile dalintis su kitais.

Jaukių, šiltų artėjančių Naujųjų metų!


VSAT Vilniaus pasienio rinktinės
vyresnioji specialistė
(bendruomenės pareigūnė)
Jolita Kuncaitienė

Shadow up
incorrect array size: 1