kaires_puses_index
 
 
  
  

 

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 





Prisijungimas gyventojams
Prisijungimas

Prisijungimas Gyventojams

Moderniame lankytojų centre – pusės šimtmečio senumo rankdarbiai

Neries regioninio parko lankytojų centre (Vilniaus g. 3, Dūkštos, Vilniaus r.) nuo gegužės 9 d. iki spalio 3 d. veikia spalvota, raštuota ir minkšta paroda – joje eksponuojamos  vietos gyventojos Michalinos Lučun - Šumskos austos lovatiesės.


M. Lučun buvo viena iš nedaugelio Verkšionių kaimo audėjų, jos namuose rinkdavosi ir ausdavo savų audimo staklių neturinčios kaimynės, tarpusavyje tardavosi dėl rašto, kurdavo ir piešdavo ornamentus ant languoto popieriaus - taip rasdavo naujų spalvų ir raštų derinimo tradicijos interpretacijų. Lovatiesėms bei kitiems audiniams naudotas medžiagas audėjos užsiaugindavo ir pasiruošdavo pačios – linus, vilną, žoleles, uogas ir šaknis dažymui. Vėliau siūlams imti pirkti cheminiai dažai (audiniai tapo ryškesni), šalia vietinės žaliavos atsirado bovelna (medvilnė).

Dauguma parodoje eksponuojamų lovatiesių išaustos apie 1960-1965 metus, kuomet, išpopuliarėjus nebrangiems pramoniniu būdu pagamintiems audiniams, audimo tradicija Lietuvos kaime jau buvo nykstanti. Tradiciniai audinių raštai buvo perduodami iš kartos į kartą, todėl ir M. Lučun austi išmokusi iš savo mamos. Deja, ji buvo paskutinė šios tradicijos sergėtoja šeimoje – nei M. Lučun dukra, nei anūkė šio amato nebetęsia.

Audinių raštas dažniausiai būdavo geometrinis arba su augaliniais motyvais, juos apjungiant smulkesniais elementais. Raštai dažniausiai kurti derinant nuo dviejų iki keturių kontrastingų spalvų,  parenkant viena kitai artimas spalvas arba sudėliojant taip, kad dominuotų tik 1 - 3 spalvos. Mėgstamiausi M. Lučun spalviniai deriniai buvo dvispalviai – būtent tokias lovatieses ir pamatysite parodoje. Dažnai pagrindinė lovatiesės dalis austa stambesniu raštu, o pakraštys – smulkesniu.

Spalvotos, ypač dekoratyvios lovatiesės naudotos ne tik lovai užtiesti. Jos buvo kabinamos ant sienos namams papuošti, naudojamos kaip apklotai žiemą važiuojant rogėse, užsigaubiant per darganą. Kai kurios buvo kasdienio naudojimo, kitos - skirtos ypatingoms progoms.

Pavyzdžiui, parodoje eksponuojamos trys juodai-baltos lovatiesės buvo laikomos laidotuvėms – jas klojo po karstu, kabino ant sienos priešais karstą, dengė vežimą ar mašiną, kuri vežė karstą, kabino ant langų. Taip pat gedulo metu namuose apklodavo lovas. Verkšionių kaime ne visi turėjo tokių laidotuvėms skirtų lovatiesių – jas, reikalui esant, skolindavosi vieni iš kitų.

Parodoje rasite ir juodai-baltą gedului skirtą lovatiesę su tulpių raštu - ši austa Dzūkijoje – Varėnos r., Kalvių k. gyvenusios Jadvygos Žemaitienės – Verseckaitės, g. 1912 m. Palyginus ornamentus, matomas akivaizdus skirtumas – juk skirtinguose Lietuvos regionuose lovatiesių audimo technikos, raštų bei spalvų derinimo tradicijos skyrėsi.

Ši nedidelė paroda yra skirta pasigrožėti būtent Neries regioninio parko apylinkių lovatiesėmis ir subtilia šio krašto audėjos spalvų ir raštų pajauta. Juk pusę šimtmečio skaičiuojantys dirbiniai šiandien mums ne tik malonina akį, bet ir pasakoja apie mūsų senolių gyvenimą – kupiną darbštumo, kantrybės, susikaupimo ir, žinoma, šimtmečius iš kartos į kartą perduodamos prigimtinės kultūros - materialinės ir dvasinės veiklos vertybių visumos. Tad užsukite į Neries regioninio parko lankytojų centrą ir pamatykite visai tai savo akimis!

Shadow up