Spalio 14 d. 16.30 val. Nemenčinės kultūros centre (Švenčionių g. 12, Nemenčinė) vyks Marijos Vaitiekienės juvelyrikos parodos „Simbolių dialogas“ pristatymas.
Prieš pristatydama savo pirmąją autorinę kolekciją visuomenei, Marija Vaitiekienė kviečia pažvelgti į istoriją, prasidėjusią gerokai anksčiau, nei gimė „Simbolių dialogas“. Tai pasakojimas apie kūrybos tęstinumą, šeimos amatą, augimą tarp mugių ir dirbtuvių bei kelią, kuriuo antroji kūrėjų karta atranda savo kūrybinį balsą.
– Esate antrosios kartos juvelyrė. Kiek jūsų kūrybinį kelią nulėmė šeimos aplinka?
Juvelyrika mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Augau šalia tėčio dirbtuvių – tarp metalo, įrankių, eskizų ir ilgų darbo valandų. Tai nebuvo kažkas ypatingai išskirtinio ar romantiško – tai buvo kasdienybė. Mačiau ne tik kūrybinę pusę, bet ir visą kelią nuo pirmos idėjos iki susitikimo su žmogumi, kuris papuošalą pasirenka kaip savo istorijos dalį.
Iš pradžių buvau stebėtoja. Vėliau tapau šio proceso dalimi. Tačiau ilgą laiką savęs nelaikiau kūrėja. Atrodė, kad mano vieta yra komunikacijoje, rinkodaroje ir istorijų pasakojime. Tik vėliau supratau, kad noriu ne tik kalbėti apie kūrybą – noriu kurti pati. Tai nutiko pradėjus mokintis metalų apdirbimo meno tuometinėje Kauno taikomosios dailės mokykloje.
– Jūsų tėtis, juvelyras Jurijus Mochnačiovas, kūrybinį kelią pradėjo prieš daugiau nei tris dešimtmečius. Kokia jo istorijos dalis jums svarbiausia?
Man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra jo atkaklumas ir tikėjimas tuo, ką daro. Dar studijuodamas dailės institute jis kūrė odos dirbinius, papuošalus, aksesuarus, nemažai metų tapė paveikslus. Vėliau gyvenimas jį atvedė į Lietuvą. 1988 metais jis pirmą kartą dalyvavo Kaziuko mugėje Vilniuje. Tai buvo laikai, kai nebuvo socialinių tinklų, elektroninių parduotuvių ar skaitmeninės rinkodaros. Buvo tik rankų darbas, mugės, pokalbiai ir žmonės, kurie sustodavo prie stendo. Augdama mačiau ne tik kūrybą, bet ir didžiulį darbą, slypintį už jos. Šiandien labai vertinu galimybę kurti kartu ir mokytis iš žmogaus, kuris šiam amatui skyrė daugiau nei trisdešimt metų.
– Ar buvo momentas, kai supratote, kad norite tęsti šį kelią?
Ilgą laiką maniau, kad mano vaidmuo bus kitoks – rūpintis komunikacija, fotografija, elektronine prekyba ir padėti kūrybai pasiekti žmones. Į juvelyrikos studijas atėjau vedina smalsumo. Norėjau geriau suprasti procesus, kuriuos iki tol stebėjau iš šalies. Tačiau kuo daugiau laiko praleidau dirbtuvėse, tuo aiškiau supratau, kad mane traukia ne tik pasakoti apie kūrybą. Pamilau patį procesą – metalo plastiškumą, galimybę ieškoti formų, eksperimentuoti ir paversti idėją apčiuopiamu objektu. Turbūt tada ir prasidėjo mano, kaip kūrėjos, kelias.
– Ar iš tėčio perėmėte tik juvelyrikos amato žinias, ar ir jo požiūrį į kūrybą?
Iš tėčio perėmiau ne tik darbo su metalu įgūdžius, bet ir tam tikrą kūrybos filosofiją. Jo kūryboje visada buvo svarbūs trys dalykai – pagarba medžiagai, tvarumas ir kūrybinė laisvė. Dirbtuvėse metalo likučiai ar senos detalės nėra tiesiog atliekos. Jos gali tapti naujo kūrinio pradžia, įgyti kitą formą ir prasmę. Toks požiūris natūraliai tapo ir mano kūrybos dalimi.
Ne mažiau svarbi man yra iš tėčio perimta laisvė eksperimentuoti. Jis niekada neapsiribojo viena medžiaga, technika ar griežtais kūrybos rėmais. Man artimas toks konceptualus požiūris, kai pirmiausia gimsta idėja, o tuomet ieškoma, kokia forma ir medžiaga geriausiai padėtų ją atskleisti. Todėl juvelyriką matau ne tik kaip papuošalų kūrimą, bet ir kaip galimybę pasakoti istorijas, kelti klausimus ir ieškoti naujų prasmių.
Man atrodo, kad būtent tai ir yra tikrasis kūrybinis paveldas – ne konkrečių formų kartojimas, o iš kartos į kartą perduodamas požiūris į kūrybą.
– Šalia kūrybos vystote ir edukacines veiklas. Kaip jos atsirado?
Visada tikėjau, kad kūryba turi būti prieinama ir patiriama. Kartu su tėčiu pradėjome vesti juvelyrikos edukacijas. Iš pradžių tai buvo pavienės veiklos, tačiau ilgainiui jos tapo svarbia mūsų veiklos dalimi. Šiandien edukacijas vedame įvairioms auditorijoms – nuo individualių grupių ir mergvakarių iki įmonių renginių. Man labai svarbu matyti momentą, kai žmogus supranta, kad gali kurti. Dažnai žmonės ateina manydami, jog neturi kūrybinių gebėjimų, tačiau proceso metu atranda visai kitą santykį su savimi ir kūryba. Tai labai įkvepianti patirtis.
– Jūsų pirmoji autorinė kolekcija vadinasi „Simbolių dialogas“. Kaip gimė ši idėja?
Kurdama pirmąją kolekciją supratau, kad man svarbu ne tik estetika, bet ir prasmė. Visada domėjausi baltų simbolika, jos reikšmėmis ir tuo, kaip senieji ženklai gali būti interpretuojami šiandien. Mane žavi tai, kad simboliai išlieka aktualūs nepaisant laiko – kiekvienas žmogus juose gali atrasti asmeninę prasmę. Be to, mano tėtis yra tautodailininkas, kuriantis iš žalvario, vario ir bronzos. Natūralu, kad šeimoje puoselėjamas ryšys su istorija ir tradicijomis pasėjo šias vertybes ir manyje. Taip gimė „Simbolių dialogas“. Tai kolekcija apie žmogaus ryšį su gamta, laiku, atmintimi ir pačiu savimi.
– Kuo ši kolekcija ypatinga?
Kolekcija suskirstyta į keturias temas: „Kilmė – Žemė“, „Ugnis – Transformacija“, „Dangus – Likimas“ ir „Atmintis – Vidinė archeologija“. Kiekviena jų interpretuoja skirtingus baltų simbolikos aspektus. Kūriniuose naudojamos medžiagos taip pat turi simbolinę reikšmę – bronza, varis, gintaras, safyras ir meteoritas. Mane domina ne tik forma, bet ir tai, kokias istorijas savyje neša pačios medžiagos. Ši kolekcija man tapo būdu kalbėti apie tradiciją šiuolaikine kalba.
– Ką jums reiškia būti antrosios kartos kūrėja?
Tai didelė atsakomybė, bet kartu ir privilegija. Toks jausmas, kad tai yra likimo duota dovana, kurios dar iki galo neatskleidžiau. Galbūt tuo gyvenimas ir yra gražus – vis dar leidžiantis atrasti naujas savo puses. Jaučiu didžiulę pagarbą tėčio nueitam keliui, tačiau man taip pat svarbu atrasti savąjį balsą. Nemanau, kad tęstinumas reiškia kartojimą. Man tai reiškia galimybę pratęsti istoriją savaip – išsaugant tai, kas vertinga, bet kartu ieškant naujų formų, temų ir būdų kalbėti apie kūrybą. Turbūt todėl „Simbolių dialogas“ yra ne tik kolekcijos pavadinimas. Tai dialogas tarp praeities ir dabarties. Tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo. Tarp dviejų kūrėjų kartų. Ir tarp kūrinio bei žmogaus, kuris pasirenka jį kaip savo istorijos dalį.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie tik pradeda savo kūrybinį kelią?
Leisti sau bandyti. Nebijoti pradėti net tada, kai atrodo, kad dar nesate pasiruošę. Kartais svarbiausias žingsnis yra tiesiog pradėti, atradimai nustebins, patikėkite! Mano pačios istorija prasidėjo ne nuo minties tapti juvelyre. Ji prasidėjo nuo smalsumo, daugybės bandymų, nebijojimo suklysti ir savo krypties paieškų. Šios paieškos vyksta iki šiol. Tačiau būtent jos ir atveda prie vienokių ar kitokių rezultatų. Todėl visiems, kurie tik pradeda savo kelią, norėčiau palinkėti nebijoti ieškoti. Kartais smalsumas gali nuvesti ten, kur net neįsivaizdavote atsidursiantys. Būtent jis atvedė mane ten, kur esu šiandien.
Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos
Parodos „Simbolių dialogas“ pristatymas ir patyriminės juvelyrikos dirbtuvės vyks spalio 14 d. 16.30 val., vyks Nemenčinės kultūros centre (Švenčionių g. 12, Nemenčinė). Paroda bus eksponuojama iki lapkričio 19 d.
Renginys nemokamas.
Nuotr. Marijos Vaitiekienės archyvas.
Polski
Русский
English
