Šokio patirties įvairovė yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, kaip greitai šokėjas suvokia naują choreografinę informaciją ir geba pritaikyti savo kūną prie skirtingos judesio stilistikos. Remdamasi savo profesine patirtimi, galiu teigti, kad kuo daugiau šokėjas susiduria su skirtingomis šokio technikomis, stiliais, pedagogais ir choreografais, tuo lengviau jis suvokia ir įsisavina naują choreografinę medžiagą. Mano požiūrį į šokio patirties įvairovę pirmiausia formavo pedagogikos studijos Vilniuje, vėliau – magistrantūros studijos Varšuvoje, o dar vėliau šią patirtį praplėtė darbas valstybinio ansamblio šokėja. Šiame darbe kasdien lankiau klasikinio šokio pamokas ir dirbau su skirtingais pedagogais, susipažinau su įvairiais šokio stiliais.
Kuo įvairesnė šokėjo patirtis, tuo platesnis jo judesių „žodynas“. Susidūręs su nauja choreografija, toks šokėjas dažnai atpažįsta jau pažįstamus judesio principus: svorio perkėlimą, kūno dalių izoliaciją, posūkius, šuolius, skirtingas ritmines struktūras ar tam tikrą judesio dinamiką. Mano manymu, būtent šis gebėjimas atpažinti pažįstamus judesio elementus yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl patyręs ir įvairiapusiškai parengtas šokėjas greičiau įsisavina choreografiją. Ji suvokiama ne kaip atskirų judesių seka, o kaip vientisa judesio sistema, todėl daugiau dėmesio galima skirti muzikalumui, dinamikai, partneriavimui ir meninei išraiškai.
Ypač vertinga yra skirtingų tautų šokių patirtis, nes ji reikalauja ne tik susipažinti su kitoms kultūrinėms šokio tradicijoms būdingais judesiais, bet ir keisti įprastą kūno judėjimo manierą. Pavyzdžiui, kai kuriems Balkanų šokiams būdingi nelyginiai metrai, tokie kaip 7/8 ar 9/8, todėl šokėjas turi išmokti kitaip suvokti muzikinę frazę ir klausytis muzikos. Iš savo patirties galiu teigti, kad susidūrimas su skirtingomis judesio sistemomis padeda šokėjui atsisakyti įprastų motorinių modelių ir greičiau prisitaikyti prie naujų judėjimo principų.
Ne mažiau svarbi ir skirtingų šokio technikų formuojama kūno kontrolė. Klasikinis šokis ugdo pusiausvyrą, taisyklingą laikyseną, koordinaciją, stiprų kūno centrą ir judesių tikslumą. Šiuolaikinio šokio technikos moko dirbti su kūno svoriu, atsipalaidavimu ir judesio tėkme. Tokia patirties įvairovė lavina propriocepciją – gebėjimą tiksliai jausti savo kūno padėtį ir judėjimą erdvėje, – taip pat motorinę atmintį. Dėl to šokėjas greičiau atranda tinkamą pateikto judesio atlikimo būdą ir lengviau prisitaiko prie naujų choreografinių reikalavimų.
Šią tendenciją pastebiu ir šiandien, dirbdama šokio mokytoja su vaikais bei paaugliais. Vesdama pamokas matau, kad mokiniai, susiduriantys su įvairesnėmis judesio užduotimis ir skirtingais mokymo metodais, tampa imlesni naujai choreografinei informacijai. Kai judesį ar jų kombinaciją pateikiu ne tik pademonstruodama, bet ir paaiškindama ritmą, svorio perkėlimą, judesio kryptį bei charakterį arba susiedama naują elementą su jau pažįstamu, vaikams ir paaugliams dažnai tampa lengviau suprasti ne tik tai, ką reikia atlikti, bet ir kaip bei kodėl tai daroma. Ilgainiui pastebiu, kad jie greičiau perpranta naują medžiagą, lengviau įsimena choreografines frazes ir drąsiau prisitaiko prie kitokios judesio manieros. Tai rodo, kad įvairiapusiškas šokio mokymas ugdo ne tik techninius atlikimo gebėjimus, bet ir gebėjimą lanksčiai suvokti bei įsisavinti naują informaciją.
Mano manymu, šokio patirties įvairovė turėtų būti vertinama ne kaip papildomas privalumas, o kaip svarbi profesionalių šokėjų rengimo ir vaikų bei paauglių šokio ugdymo dalis. Kuo platesnė mokinio judesio patirtis, tuo lengviau jis išmoksta „skaityti“ choreografinę kalbą, suvokti jos logiką ir įsisavinti naują informaciją. Būtent ši patirties įvairovė ilgainiui padeda ugdyti ne tik techniškai stipresnį, bet ir savarankiškiau mąstantį, lankstesnį bei kūrybiškesnį šokėją.
Inf. ir nuotr. Liaudiškų šokių kolektyvo „Perla“ choreografė Eva Iftodij
Polski
Русский
English
