Žydai apsistojo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Pirmasis rašytinis šaltinis, patvirtinantis žydų bendruomenių egzistavimą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, datuojamas 1388 m. ir siejamas su kunigaikščio Vytauto Didžiojo atskira, Brastos miesto žydų bendruomenei suteikiama privilegija, leidusia žydams laisvai išpažinti religiją. Ją sekė 1389 m. kunigaikščio suteikta privilegija Gardino žydams, kuri labiau orientavosi į tautos poreikius: nustatė jų gyvenamą vietą mieste, užtikrino fizinę ir turtinę apsaugą, teisę į maldos namus, kapines bei teisę verstis ekonomine veikla (prekyba, alkoholinių gėrimų gamyba bei amatais).
Brastos ir Gardino privilegijos tapo pagrindiniais ankstyvaisiais žydų padėtį konstruojančiais šaltiniais, kuriais buvo vadovaujamasi vėlesniais laikotarpiais formuojant lokalią ir bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų padėtį.
Kur gyveno žydai?
Lietuvos žydai, vadinami litvakais, buvo plačiai paplitę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, į kurią įėjo dabartinė Baltarusija, dalis Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos.
Ar žydai gyveno Vilniaus rajone?
Nors pagrindiniais žydų kultūros miestais buvo Vilnius ir Kaunas – Vilniaus rajone šios tautos atstovų buvo apstu. Žydai gyveno Mickūnuose, Kalveliuose, Rukainiuose, Nemenčinėje ir kitose dabartinio Vilniaus rajono gyvenvietėse. Nors įsilieję į aplink gyvenančių lenkų, lietuvių ir rusų kultūrą žydai sugyveno, o kartais ir perimdavo kaimynų kalbą bei religiją, po Antrojo pasaulinio karo atmintis apie juos sunyko, architektūrinis paveldas buvo nugriautas ar pradėtas naudoti kitais tikslais, o jų pačių jau nebėra.
Žinoma, kad čia 1941-1944 m. veikė Vokiečių okupacinės valdžios įkurtos, netoli Bezdonių esančios koncentracijos ir sovietinių karo belaisvių stovyklos, kuriose nužudyta apie 300 žydų. Bezdonyse taip pat veikė Vilniaus getui pavaldi žydų darbo stovykla, kurioje įkalinti žydų darbininkai dirbo kasdami durpes Buzaraisčio kaime.
1942 m. vasario 20 d. Bezdonių stovyklos žydų darbininkai, vadovaujami Hiršo Levino, sunaikino apie 100 km geležinkelio bėgių Vilnius-Ignalina. Žydų partizanų organizacijos FPO (Fareinigte partizaner organizacje) nariai, padedami lenkų ir lietuvių darbininkų, 1942 m. sausio mėn. sukėlė didelį gaisrą Vilniaus „Kailio“ gamykloje. Sudegė dešimtys tūkstančių vokiečių kariuomenei siūtų avikailių. Panašių sabotažo akcijų buvo ir daugiau – geto darbininkai laikė savo pareiga kuo labiau pakenkti naciams. 1942 m. gegužės mėn. grupė geto kovotojų sukėlė sprogimą ant geležinkelio bėgių netoli Naujosios Vilnios. Buvo susprogdintas į Polocką važiavęs traukinys – nuo bėgių nuriedėjo 12 vagonų su kareiviais ir ginklais.
Fiksuojama, kad 1943 m. gegužės mėn. stovykloje dirbo apie 330 kalinių, kuriuos saugojo Lietuvos policijos 1-asis batalionas. 1943 m. liepos 9 d. į stovyklą atvyko nacistinės Vokietijos karininkas Bruno Kittel su grupe gestapininkų. Jis pagyrė žydus už gerą darbą, pavaišino juos cigarais, o tada liepė visiems susirinkti į barakus, kuriuose iš jų buvo atimti vertingesni daiktai. Grupei vyrų buvo įsakyta iškasti didelę duobę netoli barakų, tada buvo duotas įsakymas žydams išeiti į barakus grupėmis po dešimt, tačiau tai daryti jie atsisakė. Reaguodami į protestą, gestapininkai apšaudė ir padegė barakus. Bandžiusieji išsigelbėti nuo ugnies buvo sušaudyti. Dauguma sudegė barakuose. Iš viso Bezdonių stovykloje žuvo 300-350 žmonių. Gyvi liko tik tie, kurių žudynių metu stovykloje nebuvo. Vienas iš kalinių, Abraham Szabrynski, pažymėjo nenuspėjamą Kittelio elgesį – prieš egzekuciją karininkas išreiškė padėką žydams už efektyvų darbą ir pažadėjo padidinti maisto normas, vėliau nuėjęs pas stovyklos kirpėją (žydą), liepė visiems nusiskusti, vėliau visus nužudė.
Bezdonyse sau vietą rado vis dar išlikusios žydų kapinės.
Tikėtina, kad nuo XIX a. čia gyveno daugiausia žydai, kurie turėjo užeigą ir parduotuves. 1927 m. pažymima, kad didžioji dauguma Buivydžių parapijos žydų gyveno Buivydžiuose.
Buivydžių istorijos puslapiai randami Vilniaus gubernijos teismų knygose. 1908 m. kovo 29 d., šeštadienį, po pietų, Šalnaičiuose, greta Buivydžių miestelio buvo nužudytas dvejų metų vaikas Nikodemas Rinkevičius. Dėl vaiko nužudymo buvo apkaltintas vietinis žydų tautybės batsiuvys Joselis Gelbertas. Pasklidus žiniai, prie aukos namų rinkosi didelė minia. Vietiniai, be įrodymų nusprendę, kad visgi vaiką nužudė žydas, tarpusavy šnekėjo, kad vaiką nužudė, nes reikėjo kraujo artėjančioms „žydų Velykoms“, o ir išvis, kad kraują žydai naudoja ir macų gaminimui.
Įniršusi minia planavo savo „teismo“ variantus: vieni siūlė žydus paskandinti, kiti norėjo juos sudeginti, užmėtyti akmenimis ir t.t. Laimei, byla rodo, kad į žydų gyvybes šiuo atveju, visgi, pasikėsinta nebuvo.
Dar tos dienos vakarą Buivydžiuose aplinkinių kaimų valstiečiai suėmė 7 žydus (tarp kurių ir įtariamąjį Gelbertą) ir nugabeno į vietinio policininko namus tam, kad iš jų „būtų iškvosti žmogžudžių vardai“. Nepaisant valstiečių nepasitenkinimo, žydai buvo paleisti, o miestelyje sutelktos papildomos policijos pajėgos. Jau kitą rytą į Buivydžius atvyko valdžios atstovai iš Vilniaus, o dar po dienos – ir gubernatorius. Įsiaudrinę valstiečiai nepabijojo savo nuotaikų atvirai išdėstyti pačiam gubernatoriui – buvo reikalaujama iškeldinti iš miestelio visus žydus, grasinta savateismiu Gelbertui. Pastarąjį gubernatorius liepęs suimti, siekiant jį apsaugoti nuo įtūžusios minios.
Vėliau kaltinamuoju, pagal tą pačią liudininkę, buvo įvardintas žydas Chonas Vikeris. Jis buvo suimtas. Vietos žydai, matydami piktus valstiečius, agituojančius žydus pulti – išsislapstė. Į turgaus dieną atvykę kepurininkai iš Varnėnų, Joselis ir Khaimas Reznikai, apie negatyvias nuotaikas negirdėjo ir be baimės atvyko į miestelį. Juos pasitiko įniršusi minia su pagaliais rankuose, bet Reznikams pavyko pasislėpti policininko namuose. Vėliau minia užpuolė žydų namus bei parduotuves, esančias prie turgaus, išdaužė langus ir sunaikino prekes, išdaužė langus ir išlaužė langų rėmus minia ir žydų žemdirbių namuose, esančiuose toliau nuo turgaus. Du žydai vėliau tvirtino, kad viena valstietė išmėtė iš sinagogos torą ir ją mindė, o po to, kartu su kitais, plėšė žydų religines knygas. Kaip bebūtų, pagal šaltinį, nukentėjusieji tvirtino, kad minia „tik daužė langus, bet nesmurtavo prieš asmenis ir nevogė turto“.
Galų gale suimtieji žydai (Gelbertas bei Vikeris) buvo išteisinti, o 7 iš 17 atsakomybėn patrauktų pogrome dalyvavusių valstiečių buvo nuteisti areštui nuo dviejų savaičių iki mėnesio.
Byivydžiuose taip pat minimos 1921 m. įvykusio incidento detalės. Aštuoniolikmetė mergina iš gretimo kaimo nuvyko į Buivydžius nusipirkti adatos siuvimo mašinai. Iš pradžių ji nuėjo į Kogano parduotuvę, paskui į Šapiro parduotuvę, nieko nenusipirko, bet namo negrįžo. Merginos motina ir broliai pareiškė, kad ją nužudė žydai ritualiniais tikslais, ir, vaikščiodami po namus, ragino gyventojus atkeršyti žydams. Kogano parduotuvėje ir bute mergaitės brolis ir žandarmerija atliko kratą, taip juos visiškai nusiaubdami. Jie nieko nerado, tačiau pareiškė, kad Koganas kūną užkasė slaptame požemyje. Šis įvykis papiktino Buivydžių žydų bendruomenę. Buvo parašytas skundas vyskupui ir paprašyta, kad incidentas būtų paviešintas spaudoje. Kai kurių parapijiečių veiksmus iš sakyklos viešai pasmerkė parapijos kunigas.
Kaime gyveno daugiausiai lenkai ir žydai. Kaimas augo, žydai steigė parduotuves, kepyklas. Daugiausiai jų gyveno prie stoties, čia taip pat veikė maldos namai bei mokykla.
Netoli Kenos geležinkelio stoties, Margių durpyne prie Nemėžėlės kaimo 1942 m. rudenį buvo įkurta Žydų darbo stovykla. Rugsėjo gale durpynų trestas čia perkėlė dalį žydų darbininkų iš Riešės. Margių durpyno tabelis pradėtas rugsėjo 23 dieną, jame paminėta dvidešimt darbininkų. 1943 m. čia dirbo 320 žmonių. Atvykusieji rovė kelmus, ruošdami mišką durpių išgavimui. Darbas durpynuose buvo sunkus, dažnai nuo aušros iki sutemų mirkstant iki juosmens vandenyje ir purve, be jokios technikos, tik su kastuvu rankose.
1943 m. čia dirbo 320 žmonių. 1943 m. liepos 8 d. čia atvyko Bruno Kittel, liepė susirinkti visiems darbininkams ir pasakė kalbą, kurioje ragino juos uoliai dirbti, už tai pažadėjo ramybę ir išsaugotą gyvybę. Baigęs kalbą, jis išvyko iš stovyklos, o kartu su juo atvykęs gestapo ir Sonderkommando padalinys davė įsakymą likviduoti stovyklą. Barakai buvo apmėtyti granatomis ir padegti. Į bandančius pabėgti šaudė stovyklos teritoriją apsupę egzekutoriai. Taip buvo nužudyti visi žydai (apie 240 žmonių).
Čia žydai ko gero apsigyveno tik XIX a. antrojoje pusėje. 1885 m. duomenimis čia gyveno 340 žydų, o bendras gyventojų skaičius siekė 471. 1897 m. duomenys liudija, kad tuo metu Nemenčinėje gyveno jau 639 žydai (kai kuriuose šaltiniuose 634), kuomet iš viso Nemenčinė skaičiavo 886 gyventojus. 1885 m. Nemenčinėje minima viena sinagoga – 1908 m. čia jau veikė trys.
Žydai daugiausiai vertėsi prekyba ir amatais, žemdirbyste užsiimdavo retai. XX a. pradžioje Nemenčinėje jiems priklausė 159 namai. 18 žydų šeimų turėjo parduotuves ir krautuvėles, dirbo batsiuviais ir siuvėjais, prekiavo kailiais, vežimais, turėjo malūną, deguto varyklą ir vaistinę. Po Pirmojo pasaulinio karo seniūnijoje, kurios centru buvo Nemenčinė, gyveno 778 žydai. Didėlė dalis šių žydų gyveno Nemenčinėje. Dauguma žydų vaikų lankė vietos hebrajų mokyklą.
Rabino pareigas 1938 m. ėjo Šnaperas Tdola, gyvenęs Lapkričio gatvėje. Tikriausiai jo laikais buvo pradėta statyti nauja sinagoga. Žydai turėjo visuomeninę organizaciją „Humanitarinė pagalba“, kuri vienijo 100 vyrų, siekusių padėti nepasiturinčioms žydų šeimoms (verta pažymėti, kad iš esmės žydai gyveno gana skurdžiai). Šią organizaciją 1939 m. valdžia panaikino. 1941 m. rugsėjo 20 d. vietinė policija pranešė žydams, kad jie turi atvykti prie sinagogos pastato Nemenčinėje. Jiems buvo leista pasiimti asmeninius daiktus ir vertybes.
Prie sinagogos atvyko 700 žmonių. Sinagogoje buvo atlikta krata, kurios metu paimti vertingi daiktai ir drabužiai. Žydai buvo išrikiuoti į koloną, kurią naciai ir policininkai nuskubėjo Vilniaus link. Nuėjusi 2 kilometrus, kolona pasuko į mišką. Žygio metu žydai suprato, kad bus nužudyti. Pamatę iškastas 80 metrų ilgio ir 3 metrų pločio duobes, jie puolė paniškai bėgti. Atsakydami į tai, jų sargybiniai panaudojo ginklus. Pasak liudininkų, žudynės truko 4-5 valandas. Buvo nužudyti 128 vyrai, 176 moterys ir 99 vaikai. Šimtui žmonių pavyko pabėgti. Kai kuriems pabėgusiems pavyko prisiglausti pas kaimynus Nemenčinėje.
Nemenčinėje nacių okupacijos metu slėpėsi žydė Bronislava Malberg. Tuo metu jai buvo parūpinti suklastoti dokumentai Joanos Malinovskos vardu. Čia ji vertėsi privačiomis prancūzų kalbos pamokomis ir sulaukė nacių okupacijos pabaigos.
Taip pat čia pas Zofiją Baliukevič-Kesarevą keletą dienų slėpėsi žydaitės Golda Trakinska ir Pesia Levinsovienė.
Arklių prekeivio Efraimo Šapiro sūnus, Chlonkė Šapiro, vos septynerių, buvo slapstomas vietos ir apylinkių gyventojų. Šaltiems orams atėjus, jį paėmė netoli Nemenčinės gyvenusi Sokolovskių šeima, kurie jau augino 5 vaikus. Šeima daug kartų gelbėjo berniuką nuo policijos, slepiant jį po krosnimi ar išnešant vaiką maiše į laukus. Po karo Sokolovskiai trumpam buvo atidavę berniuką į vaikų namus, tačiau mažasis Šapiro iš ten pabėgo ir pėsčias sugrįžo pas Sokolovskius. Konstantinas Sokolovskis grįžusį berniuką priėmė kaip savo sūnų, pasakęs, kad daugiau niekada jo niekam neatiduos. Sokolovskiai pakrikštijo berniuką (ko gero tada jam suteiktas Stanislavo vardas), jo krikšto mama tapo Sokolovskių dukra Melanija.
Dauguma Nemenčinės žydų nacių išgabenti į Švenčionėlius, ten ir nužudyti.
Nemenčinėje vis dar galima aplankyti išlikusias žydų kapines.
Žinoma, kad XIX a. vid. miestelyje stovėjo medinė sinagoga.
Tarp I-ojo ir II-ojo pasaulinio karų žydų skaičius Maišiagaloje siekė 700 asmenų, kas sudarė maždaug trečdalį visų to meto miesto gyventojų.
1939 m. minimas pirmas Maišiagaloje įvykęs pogromas. Antrasis menamas po to, kai prasidėjus operacijai „Barbarossa“, sovietų valdžia evakavo vietovę.
Vietovę užėmus nacistinės Vokietijos valdžiai, žydai buvo priversti dirbti sudėtingus fizinius darbus, o 1941 m. liepos pabaigoje suvaryti į vietinį getą, lokalizuotą skurdžiausioje gyvenvietės dalyje bei įpareigoti mokėti didžiulius mokesčius. Tų pačių metų pabaigoje visi likę Maišiagalos žydai buvo vokiečių kareivių ir vietos policijos išžudyti šalia esančiame miestelyje.
1930 m. Mickūnų parapija skaičiavo 1700 tikinčiųjų, tačiau pažymima, kad tarp jų gyveno virš 30 žydų tautybės asmenų, kurie Mickūnuose turėjo savo maldos namus.
Gyveno gausi žydų bendruomenė, veikė maldos namai. Vis dar išlikusios Paberžės žydų kapinės.
Paberžės žydų dėka iš degančios cerkvės išgelbėtas Paberžės Dievo Motinos paveikslas. Jis žydų saugotas iki Nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. ir naujos bažnyčios pastatymo.
Čia vokiečių okupacijos metu veikė Vilniaus getui pavaldi žydų darbo stovykla. Ji panaikinta 1943 m. balandį, kaliniai perkelti į Vilniaus getą.
1892 m. dokumentuose minima, kad vienintelis gydytojas Rudaminos parapijoje buvo žydas. Žinoma, kad 1919 m. čia veikė pradinė mokykla, kurioje mokiniai galėjo baigti 3-4 klases. Mokomoji kalba buvo lenkų. Joje mokėsi ir žydų vaikai.
Rudaminos pasų skyriuje dirbęs, iš Klaipėdos atvykęs Juozas Rutkauskas. Jis bendradarbiaudamas su žydais parūpino jiems pasų blankus, taip išgelbėdamas daugiau nei 100 žydų gyvybių. Jis organizuodavo žydų siuntimą įvairiems darbams į Vokietiją.
Juozas Rutkauskas įdukrino mažą žydaitę, bet kad kūdikis nebūtų našlaičiu, jis nuvyko į Rygą ir iš ten slapta pargabeno mergaitės motiną. J. Rutkauskas grąžino mergaitei motiną ir abidvi apgyvendino savo namuose. Po Vilniaus geto likvidacijos nebuvo dienos, kad Juozo Rutkausko namuose nesislapstytų dešimt ir net daugiau žydų, kurių reikalais jis pats ir rūpinosi. J. Rutkausko dukterį, Margaritą Rutkauskaitę, prievarta išgabenus darbams į Vokietiją, jis pagal savo dukters asmens duomenis išėmė žydaitei Žanai Ran vidaus pasą ir ją, su baltarusių partizanų pagalba, įdarbino vertėja vienoje vokiečių okupacinėje įstaigoje Minske.
Deja, Juozas Rutkauskas neišvengė daugumos Lietuvos žydų likimo – 1944 m. gestapas jį areštavo ir nužudė.
XIX a. pradžioje Rukainiuose gyveno žydai. Jie nuomojosi malūną, karčemą, o 1851 m. žydas Vulfas Šolcas pastatė naują pašto stotelę, kurią vėliau pats ir prižiūrėjo. 1866 m. Rukainiuose žydai pastatė sinagogą, kuri stovėjo netoli pašto stoties, kaimo gale. Statybų rėmėju įvardijamas žydas Aron Kamienecki.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Rukainių parapijoje gyveno 40 kitatikių, iš kurių 27 žydai. Minima žydu mokykla.
Remiantis SS štandartenfiurerio Karlo Jägero raportu, 1941 m. rugsėjo 22 d. į Vėliučionis atvarė žydus iš Šumsko, Kenos, Naujosios Vilnios ir kitų aplinkinių miestelių bei atsiustų į durpynus Vilniaus žydų. Visus juos sušaudė Vėliučionių miške 1941 m. rugsėjo 22 d. Nacių karininkas pažymi, kad rugsėjo 22 d. čia buvo nužudyti 1 159 žydai.
Mordechai Barkiachu (1882 m. Maišiagala, tuometinė Rusijos imperija – 1959 m. gruodžio 8 d., Jeruzalė)
Gimė rabino šeimoje Mordechajaus Boruchovo vardu.
Mokėsi Telšių ješivoje, studijavo mediciną Berno, Bazelio ir Ciuricho universitetuose, 1910 m. įgijo gydytojo diplomą.
1912 m. emigravo į Palestiną, kur 1912-1919 m. dirbo gydytoju Tel Avivo Gerclijos gimnazijoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo kaip savanoris Osmanų kariuomenėje. 1919 m. apsigyveno Jeruzalėje, kur dirbo Chabasoligoninės higienos skyriuje. Rašė straipsnius į įvairius laikraščius, redagavo žurnalą „Dvasios higiena“.
David Cohen (1887 m. Maišiagala, tuometinė Rusijos imperija – 1972 m., Jeruzalė)
Gimė rabinų šeimoje. Studijavo Rodūnios, Valažino ješivose ir Vilijampolės ješivoje.
1905–1907 m. Rusijos revoliucijos metu du kartus suimtas, bet neįkalintas.
Prieš I pasaulinį karą išvyko studijuoti į Freiburgo universitetą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui suimtas kaip Rusijos imperijos pilietis, tačiau buvo paleistas ir išvyko į Šveicariją, kur Bazelio universitete studijavo filosofiją, klasikinę literatūrą. Bazelyje davė įžadus niekada nesikirpti plaukų, nevalgyti jokios mėsos ir kalbėti tik hebrajų kalba.
Buvo vedęs Sarą Etkin, kartu turėjo dukrą Zfią ir sūnų She‘ar. Per savo gyvenimą parašė apie 30 rankraščių. Jo sūnus, She'ar Yashuv Cohen taip pat tapo rabinu.
David ir jo šeima praktikavo religinį judėjišką vegetarizmą.
Abraham Kagan (1860 m. liepos 7 d., Paberžė, tuometinė Rusijos imperija – 1951 m. rugpjūčio 31 d., Niu Jorkas, JAV)
Gimė žydų ortodoksų šeimoje. Jo senelis buvo rabinu Vitebske, tėvas – hebrajų kalbos ir Talmudo mokytojas.
1866 m. šeima persikėlė į Vilnių, Kaganas mokėsi, kad taptų rabinu. Abraomą visgi labiau traukė pasaulietiškumas, todėl jis slapta mokėsi rusų kalbos, o galiausiai reikalavo, kad tėvai leistų įstoti į Vilniaus mokytojų institutą, kuriame sėkmingai mokslus baigė 1881 m. bei buvo paskirtas mokytojauti Veližo (šių dienų vakarinė Rusija) žydų mokykloje.
Dar būdamas paaugliu, Kaganas buvo susijęs su vis stiprėjančiu radikaliu revoliuciniu judėjimu Rusijoje. Po 1881 m. imperatoriaus Aleksandro II nužudymo Kahano kambaryje, dėl jo socialistinių pažiūrų, vyko krata, ieškota radikalių leidinių. Policijos persekiojimas paskatino jį prisijungti prie Rusijos žydų emigracijos į JAV bangos – taip dvidešimt vienerius metus skaičiuojantis Abraomas 1882 m. išplaukė garlaiviu į Filadelfiją, iš kurios nuvyko į Niujorką. Ten jis nugyveno visą gyvenimą.
Greitai išmoko anglų kalbą ir jos mokė kitus žydus emigrantus.
Valstijose Kaganas rašė straipsnius, vertėjavo, dirbo žurnalistu. Vėliau įkūrė laikraštį „Forward“ ir 1897 išleido pirmąjį numerį apie Kišiniovo pogromo siaubą. 1903 jis perėmė visišką redakcijos kontrolę ir vadovavo laikraščiui iki 1946 m. Dirbdamas „Forward“, Kaganas pavertė laikraštį jidiš žurnalistikos flagmanu. Kagano išsilavinimas jidiš, rusų ir anglų kalbomis, literatūriniai ir žurnalistiniai sugebėjimai padėjo jam išsiskirti kaip socialistui, o karjeros pabaigoje jis buvo laikomas žydų kairiųjų pažiūrų veikėju. Kaganas ragino integraciją į amerikiečių visuomenę, agitavo emigrantus derinti formalųjį mokslą su neformaliu vietinių papročių ir būdų pažinimu, moteris ragino derinti darbą su švietimu ir kelti savo statusą visuomenėje.
Rašė jidiš ir anglų kalbomis. Mėgstamiausia tema – istorinis imigrantų tapino amerikiečiais procesas. 1896 m. išleido pirmąjį apsakymą „Providential Match“, po metų pasirodė pirmasis novelių rinkinys „Yekl: pasakojimai apie Niujorko getą“.
Garsiausias Kagano romanas buvo „Davido Levinskio iškilimas”, beveik autobiografinė istorija, atspindinti paties Kagano imigracijos išgyvenimus, apibūdinanti žydų imigrantų tapimo amerikiečiu procesą bei jų dalyvavimą kultūroje ir politikoje, gyvenant Niujorke.
Leja Kagan (1888 m., Paberžė, tuometinė Rusijos imperija)
Namų šeimininkė. Saul Kagano, vadinamo Holokausto kompensacijų ir restitucijos architektu, motina.
Paskutiniai viešai prieinami duomenys apie Leją datuojami 1942 m., kai ji su kitu savo sūnumi, Emanueliu, buvo patalpinti Vilniaus gete.
Jos vyras, Šebsel-Josel Kagan, Vilniaus žydų ligoninės vadovas, gavo leidimą vykti į Soči gydymui. Kol jis buvo išvykęs, nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungos teritoriją. Šebsel-Josel Kagan negalėjo grįžti namo, todėl buvo priverstas vyksti į Taškentą – ten jis ir nugyveno karo metus. Grįžęs į Lietuvą savo šeimos neberado.
Elhanan Leib Levinsky (1858 m. kovo 21 d., Paberžė, tuometinė Rusijos imperija – 1910 m. spalio 27 d., Odesa, tuometinė Rusijos imperija)
Hebrajų rašytojas ir sionistų lyderis. Jo knyga „Kelionė į Izraelio žemę [5]800 metais“ dažnai vadinama pirmuoju mokslinės fantastikos kūriniu hebrajų kalba.
Auklėtas pagal griežtas Talmudo taisykles, tačiau tuo pačiu metu turėjęs galimybę susipažinti su Haskalos (žydų apšvietos) literatūra. Mokėsi Ukmergėje ir Kaune, nuo 1874 m. dėstytojavo Vilniuje, vėliau Minsko, Černigovo ir Jekaterinoslavlio gubernijose. 1881 m. persikėlė į Charkivą, kur studijavo mediciną.
1881-1884 m. pogromų Rusijos imperijoje metė studijas, prisijungė prie sionistų judėjimo, kelis mėnesius gyveno Palestinoje.
Grįžęs į Rusiją steigė sionistų organizacijas pietiniuose imperijos miestuose, tuo pat metu dirbo grūdų pirkliu. 1896 m. jo verslas žlugo, po ko jis tapo Karmelio bendrovės, importuojančios vyną iš Palestinos į Rusiją, vadovu. Vėliau apsigyveno Odesoje ir sionistinę veiklą vykdė ten.
Pirmuosius savo straipsnius Lewinsky paskelbė 1875 m. Pats Elhanas savo, kaip rašytojo karjeros pradžią datavo 1889 m., kai paskelbė keletą poleminių straipsnių, nukreiptų prieš Šolemo Aleichemo ir Jošua Ravnickio idėjas dėl jidiš literatūros puoselėjimo. Laikui bėgant jo pažiūros šia tema pasikeitė, o vėliau Lewinsky Odesoje net įkūrė jidiš dienraštį „Gut morgen“. 1890 m. jis išleido populiarų kelionių vadovą.