Yra vietų, kurių istoriją galima perskaityti knygose, ir yra tokių, kur ją galima pajusti tiesiog vaikštant kaimo ar miestelio gatvėmis, sustojus prie senos mečetės, užėjus į kapines ar atsisėdus prie bendro vaišių stalo.
Viena iš tokių Lietuvos vietų – Keturiasdešimt Totorių kaimas Vilniaus rajone.
Tai viena seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių, kurios istorija siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Kaimo centre iki šiol stovi medinė mečetė, dabartiniu pavidalu atstatyta 1815 metais. Šalia jos – senasis mizaras, o kaimo apylinkėse išlikusios ir kitos senosios totorių kapinės.
Tačiau Keturiasdešimt Totorių istorija nėra vien pastatai, antkapiai ar datos. Tikroji jos vertė – žmonės, kurie šią istoriją saugo, puoselėja ir perduoda iš kartos į kartą.
Būtent dėl to ir gimė projektas „Lietuvos totorių kultūros ambasadoriai Vilniaus krašte“.
Nes išsaugota daug daugiau, nei kartais patys pastebime.
Gyvendami kasdienybės rūpesčiuose galime net nepastebėti, kiek daug istorijos ir vertybių yra išlikę mūsų bendruomenėje.
Išliko pagarba mečetei ir protėvių atminimui. Išliko šeimos pasakojimai apie ankstesnes kartas. Išliko vestuvių ir laidotuvių papročiai, tradiciniai patiekalai, šventiniai susibūrimai. Išliko supratimas, kad totorius ar totorė nėra vien žodis dokumente ar įrašas apie tautybę. Tai ir santykis su savo šeima, bendruomene, istorija bei tais, kurie gyveno iki mūsų.
Keturiasdešimt Totorių bendruomenėje tradicijos perduodamos ne vien oficialiomis progomis. Jos gyvuoja šeimose, pokalbiuose, susitikimuose, vaišėse ir bendrose šventėse. Tradicinė virtuvė – arbūznikas, šimtalapis, basturma ir kiti totorių etnokultūriniai patiekalai – taip pat yra šio paveldo dalis. Vestuvių ir laidotuvių papročiai, maldos, kapų lankymas ir protėvių atminimas tarsi tiltas jungia dabartį su praeitimi.
Daugelio šių dalykų jaunimas išmoksta ne iš knygų, o iš kasdienio gyvenimo – stebėdamas, dalyvaudamas ir būdamas kartu su vyresniąja karta.
Tai labai didelė vertybė.
Juk tradicija išlieka ne tada, kai ji gražiai aprašyta literatūroje, o tada, kai ja gyvenama ir ji tęsiama.
Kodėl šiandien reikia apie tai kalbėti?
Gali kilti klausimas: jeigu tiek daug jau išsaugota, kam dar vienas projektas?
Atsakymas paprastas – todėl, kad išsaugoti neužtenka. Reikia visa tai perduoti jaunimui – ateities kartoms.
Kiekviena karta atsineša savo gyvenimo būdą, kalbą, technologijas ir naują pasaulio supratimą. Tai natūralu. Tačiau kartu atsiranda pavojus, kad dalis senųjų žinių liks tik vyresnių žmonių atmintyje.
Kas nutiks, jeigu nebebus kam papasakoti, kodėl tam tikras paprotys buvo svarbus? Kas žinos, kokią istoriją saugo senas akmuo kapinėse? Kas prisimins, kaip šeimoje buvo ruošiamos tradicinės vaišės, kaip buvo švenčiamos vestuvės, kaip bendruomenė susirinkdavo į šventę?
Todėl šis projektas nėra bandymas sukurti tai, ko nėra.
Priešingai – norime priminti ir parodyti tai, kas jau išsaugota. Tai, ką išlaikė mūsų bendruomenė ir jos žmonės.
Norime, kad mūsų kultūra nebūtų tik muziejuje ar knygų lentynose. Norime, kad ji būtų matoma ir pažįstama šiandienos žmogui – vaikui, jaunuoliui, kaimynui, Vilniaus rajono gyventojui ir Lietuvos svečiui.
Keturiasdešimt Totorių kaimas – tai ne tik istorijos vieta.
2014 metais šiame kaime buvo atidaryti totorių bendruomenės namai. Jų pastatymas ir įkūrimas nebuvo paprastas kelias, tačiau šiandien jie yra svarbus ženklas, kad bendruomenė nėra vien praeities saugotoja.
Ji kuria savo dabartį ir ateitį.
Bendruomenė nori būti matoma ne kaip „egzotiškas istorijos fragmentas“, o kaip gyva Lietuvos visuomenės dalis.
Totoriai į Lietuvos istoriją atėjo prieš daugelį šimtmečių ir tapo neatsiejama jos dalimi. Šiandien Lietuvos totorių kultūra – tai mūsų bendro kultūros paveldo dalis. Totorių tradicijos, religinis gyvenimas, kulinarinis paveldas, šventės ir bendruomeninis gyvenimas yra išskirtinė Lietuvos kultūros dalis.
Keturiasdešimt Totorių šią istoriją gali papasakoti ypač stipriai, nes čia istorija turi savo vietą, savo namus ir, svarbiausia, savo bendruomenės žmones.
Būti kultūros ambasadoriumi
Projekto pavadinime esantis žodis „ambasadoriai“ pasirinktas neatsitiktinai.
Ambasadorius – tai žmogus, kuris neša žinią apie savo kraštą kitiems.
Mūsų atveju tai reiškia paprastą dalyką: pažinti savo kultūrą taip gerai, kad galėtume ja pasidalyti su kitais.
Ne užsidaryti joje, o ją atverti.
Ne sakyti: „Tai mūsų, todėl nelieskite“, o pakviesti:
Ateikite. Pažiūrėkite. Išgirskite. Paragaukite. Pakalbėkime.
Tai ypač svarbu šiandien, kai žmonės vis dažniau ieško tikrumo, savo šaknų ir autentiškų istorijų.
Keturiasdešimt Totorių kaimas neabejotinai turi apie ką papasakoti.
Didžiuokimės tuo, ką išsaugojome
Kartais atrodo, kad šiuolaikiniame technologijų pasaulyje bendruomenės žmones prisimename per retai.
Šis projektas – tai kartu ir kvietimas prisiminti, kiek daug mūsų bendruomenės žmonių savo darbu, meile ir ištikimybe savo šaknims saugojo ir puoselėjo mūsų kultūrą, perduodami ją iš kartos į kartą.
Norime ne tik klausti, ką galėjome padaryti daugiau. Norime ir pasidžiaugti tuo, ką mums pavyko išsaugoti.
Po šimtmečius trukusių istorinių permainų, karų, okupacijų, pasikeitusių gyvenimo būdų ir kartų kaitos Keturiasdešimt Totorių kaime vis dar galima išgirsti totorių bendruomenės istoriją.
Ji gyva žmonėse ir jų gyvenimuose.
O tai reiškia, kad turime ne tik praeitį.
Turime dabartį ir turime ką perduoti ateičiai.
Todėl projekto „Lietuvos totorių kultūros ambasadoriai Vilniaus krašte“ tikslas – ne pastatyti dar vieną paminklą praeičiai. Jo tikslas – padėti gyvai kultūrai toliau gyventi ir klestėti.
Kad vaikai žinotų, iš kur atėjo jų seneliai.
Kad jaunimas suprastų, kokią istoriją neša jų šeimos ir pavardės, tuo didžiuotųsi, ją saugotų ir skleistų.
Kad Lietuvos visuomenė geriau pažintų totorius kaip neatsiejamą Lietuvos istorijos ir dabarties dalį.
Ir kad po daugelio metų galėtume pasakyti ne tik:
„Mes išsaugojome.“
Bet ir:
„Mes perdavėme.“
Ačiū tiems, kurie yra šios istorijos dalis
Nuoširdžiai dėkojame projekto partneriams: Vilniaus rajono savivaldybės Centrinei bibliotekai, Vilniaus krašto etnografiniam muziejui, viešajai įstaigai „Gyvenimo praktikos centras“, viešajai įstaigai „Pas Totorius“, asociacijai „Trakų krašto totorių bendruomenė“, asociacijai „Tatar Riders“ ir V. Sirokomlės muziejui, kurių darbu, palaikymu, žiniomis ir indėliu nebūtų įmanoma įgyvendinti šio projekto.
Kultūra išlieka ne dėl vieno žmogaus pastangų. Ji išlieka tada, kai atsiranda bendraminčių, kurie ją saugo ir perduoda, bei žmonių, kurie nori ją pažinti.
Projektą „Lietuvos totorių kultūros ambasadoriai Vilniaus krašte“ įgyvendina asociacija „Keturiasdešimt totorių kaimo totorių krašto bendruomenė“.
Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2026 m. balandžio 1 d. – gruodžio 1 d.
Daugiau informacijos skelbiama projekto vykdytojo ir partnerių socialinių tinklų „Facebook“ paskyrose bei interneto svetainėse.
Projekto veiklas iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.
Informacija ir vizualizacija: Fatima Asanavičienė
Projekto „Istorija gyva tol, kol ją pasakojame“ vadovė ir Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių krašto bendruomenės pirmininkė
Polski
Русский
English
