Vaikų seksualinis išnaudojimas: kaip elgtis įtarus nusikaltimą ir kaip padėti vaikui?

Vasara vaikams ir jaunimui – tai ilgai laukto poilsio, laisvės ir naujų įspūdžių metas. Deja, šis laikotarpis slepia ir mažiau pastebimas rizikas. Atsižvelgiant į tai, kad vaikų pabėgimų iš namų ir globos įstaigų problema išlieka aktuali, taip pat į registruotus atvejus, kai nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nukenčia iš globos įstaigos ar namų pasišalinę nepilnamečiai, pastebima, kad tiek specialistams, tiek tėvams ar globėjams dažnai kyla klausimų, kaip tinkamai elgtis įtarus galimą vaiko seksualinį išnaudojimą.

Ką daryti įtarus, kad vaikas galėjo patirti seksualinį išnaudojimą?

Įvertinti vaiko saugumą ir pagalbos poreikį. Įvertinti, ar vaikui kyla tiesioginis pavojus, ar reikalinga skubi medicininė pagalba. Jei taip, nedelsiant skambinti skubios pagalbos tarnybų telefonu 112, imtis visų įmanomų priemonių vaiko saugumui užtikrinti ir, jei būtina, suteikti pirmąją pagalbą. Jei ne, išlikti ramiems ir užtikrinti vaikui saugią bei ramią aplinką.

Ramiai išklausyti vaiką. Netardyti, nekaltinti, nežadėti visiško slaptumo, patikinti, kad jis nėra kaltas.

Užfiksuoti svarbią informaciją.

•  Išsiaiškinti įvykio vietą, datą ir laiką;
•  Pagal galimybes išsiaiškinti, ar vaikas buvo pažįstamas su smurtautoju ir ar iki įvykio su juo bendravo (jei yra galimybė, paimti vaiko mobilaus ryšio telefoną ir jį apžiūrėti, vėliau perduoti policijos pareigūnams);
•  Kuo tiksliau įsiminti ar užrašyti vaiko žodžius ir pasakojimą;
•  Atkreipti dėmesį į galimus požymius (pvz. matomus kūno sužalojimus, suplėšytus drabužius) ir, vaikui sutikus, juos nufotografuoti;
•  Imtis priemonių išsaugoti drabužius ir daiktus, kuriuos vaikas turėjo ar dėvėjo įvykio metu. Kuo mažiau liesti šiuos daiktus, apsaugoti juos nuo aplinkos poveikio ir kitų asmenų (pvz. sudėti į dėžę ar maišą).

Informuoti atsakingus asmenis ir institucijas

• Įstaigos vadovą (jei informacija gauta ugdymo, globos ar kitoje įstaigoje)
• Psichologą, socialinį darbuotoją ar kitą už vaiko saugumą atsakingą asmenį (jei informacija gauta ugdymo, globos ar kitoje įstaigoje);
• Policiją;
• Vaiko teisių apsaugos tarnybą.

Organizuoti pagalbą vaikui: medicininę pagalbą, psichologinę pagalbą, emocinį palaikymą ir saugios aplinkos užtikrinimą.

Užtikrinti konfidencialumą. Informaciją atskleisti tik tiems asmenims, kurie tiesiogiai atsakingi už vaiko saugumą, apsaugą ir pagalbos teikimą.

Primename, kad vaikų saugumas nėra tik vienos šeimos ar vienos institucijos reikalas – tai visos bendruomenės atsakomybė. Kviečiame būti suaugusiais, kuriais vaikai gali pasitikėti. Pastebėję pasikeitusį nepilnamečio elgesį, keistas situacijas ar įtarę, kad vaikui gresia pavojus, nelikite nuošalyje. Tik suaugusiųjų neabejingumas ir laiku priimti sprendimai gali apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius nuo ilgalaikių pasekmių.

Parengta pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato rekomendacijas.