Kiek kilometrų žmogus pasirengęs numinti iki darbo? Ar galima po dvidešimties metų pertraukos iš naujo atrasti viešąjį transportą? Ir ar įprastas pasitarimas tampa produktyvesnis, kai kolegos palieka kėdes kabinete?
Atsakymų į šiuos klausimus Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai rugsėjo 16–22 dienomis ieškojo ne teoriškai. Europos judumo savaitės iniciatyvoje „Judėk kartu – kurk sveikesnį ir žalesnį Vilniaus rajoną!“ dalyvavo devynios komandos, subūrusios 63 darbuotojus.
Jų laukė septyni iššūkiai: bent dieną atvykti į darbą be nuosavo automobilio, aktyviai įveikti paskutinę kelionės atkarpą, pavežti kolegą, pasitarimą surengti vaikštant, palyginti skirtingų kartų judumo poreikius, įvertinti maršrutą žmogaus su negalia akimis ir sudėti komandos „judumo kuprinę“.
Tai nebuvo kilometrų ar sportinių rezultatų varžybos. Vertintas iššūkių įgyvendinimas, darbuotojų įsitraukimas, kūrybiškumas ir praktinės įžvalgos. Vis dėlto komandų ataskaitose netrūko ir įspūdingų skaičių, ir labai asmeniškų patirčių.
I vieta – „NEUŽTRUMPINK“
Pirmoji vieta skirta Energetikos ir inžinerinių tinklų skyriaus šešių darbuotojų komandai „NEUŽTRUMPINK“. Pavadinimas, gimęs profesinėje komandos aplinkoje, šį kartą tapo kvietimu „neužtrumpinti“ kelio į sveikesnį, tvaresnį ir patogesnį judėjimą.
Įspūdingiausią individualų iššūkį priėmė Andrejus – į darbą ir atgal jis dviračiu numynė apie 100 kilometrų. Vien kelionė į savivaldybę truko 53 minutes. Dėl dviračių infrastruktūros trūkumo Avižieniuose tiesiausiu keliu važiuoti nebuvo galima, todėl maršrutą teko gerokai ilginti – vykti per Bukiškį, Perkūnkiemį, Pašilaičius, Justiniškes ir tik tada pasiekti patogesnius Vilniaus miesto dviračių takus.
„Nepaisant visų iššūkių, kelionę užskaitau. Tokios dienos – puiki proga išbandyti kitokį keliavimo būdą ir pastebėti, ką dar galėtume pagerinti, kad važiuoti dviračiu būtų patogu ir saugu“, – savo patirtį apibendrino Andrejus.
Renatai Diena be automobilio tapo kitokiu asmeniniu išbandymu – viešuoju transportu ji nebuvo keliavusi maždaug dvidešimt metų. Prieš kelionę darbuotoja net prasčiau miegojo, nerimaudama, ar pavyks sklandžiai pasiekti darbą. Ryte jai teko tamsoje įveikti maždaug 600 metrų iki stotelės, eiti neapšviestu, po lietaus duobėtu ir pažliugusiu keliu, tada važiuoti dviem autobusais.
Tačiau didžiausia staigmena buvo ne kelionės sunkumai, o tai, kad ji pasirodė paprastesnė ir malonesnė, nei tikėtasi.
„Supratau, kad į darbą viešuoju transportu nuvykti tikrai patogu. Gavau ne tik naują patirtį, bet ir priminimą, kad kartais verta išbandyti tai, ko ilgą laiką nedrįsai“, – pasakojo Renata, nusprendusi viešąjį transportą nuo šiol rinktis dažniau.
Genrikos kelionė traukiniu kainavo vos 44 centus – Dienos be automobilio proga pritaikyta 90 proc. nuolaida. Kelionės metu ji spėjo padirbėti kompiuteriu.
Komandos nariai taip pat dalijosi automobiliu – viena bendra kelionė leido atsisakyti maždaug 25 kilometrų atskiro važiavimo. Atlikdami kitus iššūkius darbuotojai fiksavo nesaugius pėsčiųjų ir dviračių takus, 1,6 kilometro atstumą tarp pėsčiųjų perėjų, aukštus bortelius, laiptus be patogios alternatyvos ir net ant regos negalią turintiems žmonėms skirto taktilinio paviršiaus pastatytą konteinerį.
„Šie iššūkiai mūsų komandą suartino ne tik kaip kolegas, bet ir kaip žmones. Supratome, kad bendras tikslas, kiekvieno indėlis ir tarpusavio palaikymas leidžia kartu pasiekti kur kas daugiau“, – apibendrino komanda.
II vieta – „Ant ribos“
Antrąją vietą užėmė Architektūros (vyr. architekto) skyriaus devynių darbuotojų komanda „Ant ribos“.
Komandos pavadinimas simbolizavo ribą tarp įprasto ir naujo pasirinkimo – tarp automatinio sprendimo sėsti į automobilį ir bandymo keliauti pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu. Architektams ši riba turėjo ir profesinę prasmę: kasdien dirbdami su teritorijomis, pastatais ir viešosiomis erdvėmis jie ieško pusiausvyros tarp žmogaus poreikių ir aplinkos kokybės.
Vienos darbuotojos paskutinė kelionės į darbą atkarpa driekėsi per miesto žaliąsias erdves ir Neries pakrantę – pėsčiomis įveikta 4,75 kilometro. Maršrutas leido pastebėti ankstyvo ryto ramybę, medžių alėjas, upės atspindžius ir rudens spalvas – tai, ko paprastai nepavyksta pamatyti pro automobilio langą.
Kitą rytą keturi kolegos iš Nemenčinės į darbą išvyko vienu automobiliu. Pakeliui prisijungė ir kito skyriaus darbuotojas, todėl kelionė tapo tarpskyrine bendrystės iniciatyva. Vietoje kelių atskirų automobilių pasirinkta viena transporto priemonė, o kelionės metu aptarti darbai, planai ir geriau pažintas kolega.
Pasitarime be kėdžių dalyvavo aštuoni skyriaus darbuotojai. Vaikščiodami jie aptarė projektų tikrinimą informacinėje sistemoje „Infostatyba“, dažniausiai pasitaikančias projektų rengėjų klaidas ir vienodos vertinimo praktikos užtikrinimą. Komanda pastebėjo, kad be ekranų ir kitų dėmesį blaškančių priemonių buvo lengviau įsigilinti į klausimą, o darbuotojai aktyviau dalijosi patirtimi.
Kelių kartų maršrute du kolegos atkreipė dėmesį į menkus, tačiau silpniau matančiam žmogui pavojingus aplinkos elementus: nepažymėtus dangos aukščio skirtumus, nelygumus ir nupjautų stulpų liekanas.
„Esame ant ribos tarp įpročio ir pokyčio. Šią savaitę pasirinkome pokytį“, – savo patirtį apibendrino komanda.
III vieta – „Gerovės žingsniu“
Trečioji vieta skirta Socialinės gerovės skyriaus komandai „Gerovės žingsniu“, subūrusiai vienuolika darbuotojų.
Dieną be automobilio komandos nariai rinkosi viešąjį transportą, ėjo pėsčiomis ir derino skirtingus kelionės būdus. Bendros kelionės iššūkiui darbuotojai iš anksto palygino gyvenamąsias vietas ir sudėliojo maršrutus taip, kad viena kelione galėtų pasinaudoti kuo daugiau kolegų. Į vieną automobilį susėdo keturiese – taip išvengta trijų atskirų važiavimų.
Pasitarimą be kėdžių darbuotojos surengė minėdamos Socialinio darbuotojo dieną. Vaikščiodamos jos aptarė darbinius klausimus, o gryname ore vykęs pokalbis tapo laisvesnis ir neformalesnis.
Kelių kartų maršrute dalyvavo jaunos, vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys. Jos pastebėjo, kad tas pats kelias skirtingiems žmonėms reiškia nevienodus dalykus: vienoms svarbus judėjimo greitis, kitoms – lygi danga, aiškus ženklinimas, galimybė prisėsti ar saugiai pereiti gatvę.
Komandos patirtis ypač aiškiai atskleidė socialinę judumo pusę – teisė judėti savarankiškai priklauso ne tik nuo žmogaus noro, bet ir nuo to, ar aplinka jam leidžia tai daryti.
„Gamtos komanda“: 4,9 kilometro vietoje kelionės automobiliu
Didžiausią komandą subūrė Aplinkos apsaugos skyrius – „Gamtos komandoje“ dalyvavo 17 darbuotojų.
Viename Dienos be automobilio maršrutų pėsčiomis įveikta 4,9 kilometro per 36 minutes. Kitu atveju pasirinkta kombinuota kelionė: automobilis paliktas „Statyk ir važiuok“ aikštelėje, o likusi maršruto dalis įveikta viešuoju transportu ir pėsčiomis. Ši patirtis parodė, kad tvaresnis judumas nebūtinai reiškia visiškai atsisakyti automobilio – kartais pakanka kitaip suplanuoti dalį kelionės.
Komandai ypač patiko pasitarimas be kėdžių. Pakeista aplinka ir galimybė judėti padėjo atsitraukti nuo darbo rutinos, laisviau kalbėtis ir darbinius klausimus aptarti neformalioje atmosferoje.
Vertindami aplinką žmogaus su negalia akimis darbuotojai užfiksavo laiptus ir slenksčius be patogios alternatyvos, aukštus bortelius, ištrupėjusią dangą, susiaurintus praėjimus bei ant pėsčiųjų ir dviračių takų paliktus automobilius ar konteinerius.
„ŽŪS-TUS“: 100 procentų dalyvavimo, 0 procentų sėdėjimo
Žemės ūkio skyriaus komanda „ŽŪS-TUS“ subūrė penkis darbuotojus ir išlaikė žaismingą nuotaiką visą savaitę.
Dieną be automobilio komandos nariai į darbą vyko pėsčiomis ar viešuoju transportu. Gyvenantieji vietovėse, kurių viešasis transportas nepasiekia, tą dieną dirbo nuotoliu. Viena darbuotoja automobilį paliko prie Konstitucijos prospekto ir likusią kelionės dalį ėjo pėsčiomis, nors oras tądien nelepino.
Pasitarime be kėdžių dalyvavo visa komanda. Savo rezultatą darbuotojai apibendrino tikslia formule: „100 proc. dalyvavimo, 0 proc. sėdėjimo.“ Vieni skaičiavo žingsnius, kiti generavo idėjas.
Kelių kartų maršrutą viena komandos narė įveikė su devynmete Gabija. Keliaudamos pėsčiomis jos pastebėjo, kad įprastame maršrute nėra nei patogios pėsčiųjų perėjos, nei šaligatvio. Tačiau kelionė kartu priminė, kad net sudėtingesnis kelias gali tapti prasminga bendra patirtimi.
„S&S“: visi septyni iššūkiai – penkių darbuotojų komandos sąskaitoje
Sveikatos ir sporto skyriaus penkių darbuotojų komanda „S&S“ pažymėjo atlikusi visus septynis iššūkius.
Komandos nariai atvyko į darbą be automobilio, aktyviai įveikė dalį maršruto, keliavo kartu, pasitarimą perkėlė iš kabineto į lauką, vertino maršrutą skirtingų kartų ir žmogaus su negalia požiūriu bei parengė savo judumo kuprinę.
Komandos patirtis priminė, kad fizinis aktyvumas nebūtinai turi būti atskira, specialiai suplanuota dienos dalis. Jį galima įtraukti į kelionę į darbą, susitikimą ar pokalbį su kolega. Kartais sveikesnė diena prasideda ne sporto salėje, o paprasčiausiai pasirinkus dalį kelio nueiti pėsčiomis.
„Personalas Turbo“: penki praktiškai išbandyti pokyčiai
Žmonių ir organizacijos kultūros skyriaus komanda „Personalas Turbo“ įgyvendino penkis iššūkius.
Kolegės sujungė savo keliones automobiliu, darbinį pokalbį perkėlė į lauką, išbandė kelių kartų maršrutą ir į susitikimą mieste vyko viešuoju transportu. Pastarajai kelionei pakako telefone įsigyto 30 minučių bilieto – tarnybinio automobilio neprireikė.
Komanda pastebėjo, kad pasikeitus aplinkai pasikeitė ir pokalbio ritmas: lauke vykęs aptarimas tapo neformalesnis, o judėjimas natūraliai įsiliejo į darbo dieną.
Į „Personalo Turbo“ judumo kuprinę pateko gertuvė, obuoliai, riešutai, ausinės, telefonas ir patogūs krepšiai. Pasak komandos, svarbiausia buvo ne kilometrų skaičius, o galimybė praktiškai išbandyti, kuriuos pasirinkimus būtų lengva išlaikyti ir pasibaigus Judumo savaitei.
„Vienas už visus ir visi už vieną“: iššūkiams pakanka ir vieno ryžtingo žmogaus
Paslaugų ir dokumentų valdymo skyriui atstovavo vieno žmogaus komanda „Vienas už visus ir visi už vieną“. Tai pareikalavo papildomo kūrybiškumo – komandines užduotis teko pritaikyti vienam dalyviui ir į kai kurias veiklas pakviesti oficialiai iniciatyvoje nedalyvavusius kolegas.
Dalyvė į darbą atvyko nemokamu viešuoju transportu, o kitą dieną 1,53 kilometro paskutinę maršruto atkarpą nuo prekybos centro „Europa“ įveikė pėsčiomis per 16 minučių ir 38 sekundes.
„Daugiau kvapų. Daugiau tikrų pojūčių. Daugiau naujumo“, – taip ji apibūdino išėjimą iš įprasto kelionės „autopiloto“.
Kelionė su kolege leido išvengti vieno atskiro važiavimo ir suteikė progą prisiminti, kad kolegos moka ne tik rimtai dirbti, bet ir kartu juoktis. Pasitarimo vaikštant metu aptartas darbo funkcijų perskirstymas – judėjimas, dalyvės žodžiais, tarsi „nupūtė emocijas“, todėl pokalbis tapo atviresnis.
Vertinant savivaldybės aplinką pastebėti ir geri prieinamumo sprendimai – pritaikytas įvažiavimas, tualetai, ženklinimas žmonėms su regos negalia ir poilsio vietos. Kartu pasiūlyta gerinti parkavimo galimybes, įrengti patogesnį patekimą į lankytojų aptarnavimo erdves ir platesnes duris.
„Svarbu ne tai, ką rodai, o tai, ką renkiesi kiekvieną dieną, kai niekas tavęs nemato“, – savo patirtį apibendrino dalyvė.
Dūkštų seniūnija: vietoje keturių automobilių – vienas
Atskiroje seniūnijų kategorijoje dalyvavusi keturių darbuotojų Dūkštų seniūnijos komanda judumo iššūkius perkėlė į vietos kelius, pažintinius takus ir piliakalnių aplinką.
Dieną be automobilio darbuotojos į darbą atvyko dviračiais ir paspirtukais. Kitą dieną automobilį paliko prie Karmazinų pažintinio tako, o paskutinę 1,1 kilometro atkarpą Dūkštų link įveikė pėsčiomis per maždaug 16 minučių.
Bendros kelionės laiką ir susitikimo vietą komanda suderino iš vakaro. Ryte į vieną automobilį susėdo keturiese – vietoje keturių automobilių panaudotas vienas, todėl išvengta trijų atskirų kelionių.
Pasitarimo be kėdžių metu darbuotojos aptarė pėsčiųjų priėjimą prie seniūnijos ir aplinkos priežiūrą. Apie konkrečias problemas buvo lengviau kalbėti stovint šalia aptariamos vietos, o kiekviena kolegė pastebėjo skirtingas aplinkos detales.
Kelių kartų maršrutas prie piliakalnių parodė, kad jaunesniam žmogui svarbiausia galimybė judėti greičiau, o vyresniam – tolygus tempas, poilsio pauzės ir patikima atrama. Vertindama prieinamumą komanda atkreipė dėmesį į bortelių aukštį ir menką jų kontrastą, galintį trukdyti žmogui su vežimėliu ar silpniau matančiam asmeniui.
Savaitė, kuri leido kasdienį kelią pamatyti iš naujo
„Komandų patirtys parodė, kad tvaresnis judumas nėra vien pasirinkimas tarp automobilio ir dviračio. Jis priklauso nuo patogaus viešojo transporto, saugių pėsčiųjų ir dviračių takų, apšvietimo, perėjų, poilsio vietų ir aplinkos, kurioje savarankiškai gali judėti skirtingo amžiaus bei poreikių žmonės" - sako iniciatyvos autorė, Aplinkos apsaugo skyriaus patarėja Jolanta Volodko.
Anot jos, ne mažiau svarbi tapo bendrystė. Kelionės kartu suteikė laiko pokalbiams, pasitarimai vaikštant pakeitė darbo rutiną, o užduotys su šeimos nariais leido pažįstamą aplinką pamatyti kito žmogaus akimis.
Nors išrinktos trys geriausiai pasirodžiusios komandos, padėkos skirtos visoms dalyvavusioms komandoms. Kiekviena jų parodė, kad pokytis nebūtinai prasideda nuo didelės infrastruktūros ar radikalaus gyvenimo būdo pakeitimo. Kartais jis prasideda nuo 15 minučių pėsčiomis, vienos bendros kelionės, išbandyto autobuso maršruto ar sprendimo pasitarimą išsinešti į lauką.
Polski
Русский
English
